Gerai išauklėti savo vaiką. Tokia sunki užduotis tenka tėvams, susilaukusiems mažylio. Vaiko auklėjimas prasideda vos jam gimus. Pirmieji penkeri gyvenimo metai labai svarbūs vaiko asmenybės formavimuisi, nes per šį laiką padedami jo asmenybės pamatai. Nustatyta, jog jau apie trečius ketvirtus gyvenimo metus susiformuoja konkrečiam vaikui būdingas emocinio reagavimo stilius, o apie penktus šeštus gyvenimo metus – ir vaiko charakterio pagrindai. Todėl šiuo laikotarpiu auklėtojams labai svarbu atsižvelgti į vaiko individualius įgimtus gebėjimus. Ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje yra tam tikri auklėjimo dėsningumai, kurių svarbu laikytis siekiant išvengti rūpesčių ateityje.
Isteriją reikia ignoruoti
Vaikas nieko ir niekada neturi išsireikalauti savo isterišku elgesiu. Vaiko isterija visada turi užslėptą tikslą – pasiekti norus, užgaidas. Vaiko isterijai pasireikšti visada reikalingi žiūrovai. Be jų vaiko isteriškas elgesys linkęs užgesti, t. y. vaikas tiesiog apsiramina. Todėl vaikui pradėjus isterikuoti, tėvams reikia pasitraukti į šalį, pavyzdžiui, išeiti į kitą kambarį. Taip jie parodys nepasitenkinimą vaiko elgesiu ir tai, kas jiems nepriimtina.Jei vaikas puola į isteriją viešoje vietoje, pavyzdžiui, parduotuvėje, pašaliniai turėtų praeiti pro šalį ir nepulti auklėti vaiko tėvų ar kitaip vaikui rodyti dėmesio, nes antraip tik pastiprins jo isterišką elgesį ir mažyliui pakenks.Tėvai protingi ir žino, kaip elgtis su savo vaiku, – atminkime tai, kai žiūrėsime iš šono į panašias scenas parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje. Tad praeivio pamokslai tėvams šiuo atveju visai netikslingi.
Griežtai ar švelniai?
Vaikas turi įsisąmoninti, kad jei peržengs tam tikras leistino elgesio ribas, geri, švelnūs, mylintys tėvai jam taps griežti ir reiklūs. Tėvų gebėjimas jau ankstyvajame amžiuje nubrėžti vaikui leistino elgesio ribas ir normas – ypač svarbi vaiko auklėjimo dalis. Todėl tėvų švelnumas ir meilumas – tai visad tam tikras ženklas vaikui, kad viskas gerai ir kad taip galima ir toliau elgtis, norint sulaukti tėvų palankumo. Bet jeigu tėvai tapo rūstūs, griežti, tai turėtų būti ženklas vaikui, kad jie labai nusivylę. Mažylis turi keisti savo elgesį, kitaip tėvų nepalankumas ir priešiškumas tik augs. Dažnas klausia: “Kaip reikia auklėti savo vaiką: griežtai ar švelniai?” Atsakymas vienas: “Girti ir skatinti savo vaiką, bet jei jis peržengia leistinas ribas, būtina į tai reaguoti griežtumu ir tvirtumu.” Nes tik tuomet vaikas pradeda suprasti žodžių “galima”, “negalima”, “palauk” prasmę ir esmę. Čia jau suaugusiųjų darbas to išmokyti savo vaikus. Kuo anksčiau vaikas įsisąmonins šias sąvokas ir jas pritaikys savo elgesyje, tuo mažiau kils auklėjimo sunkumų ir nereikės griebtis kraštutinių auklėjimo priemonių, tokių kaip bausmės.
Bausmė – ne pažeminti
Bausmės – tai vaiko elgesio valdymo dalis, bet dažnai susiduriama su tuo, kad jos tampa baubu ir savo funkcijos neatlieka. Svarbu atminti, kad bausme neturime pažeminti vaiko. Bausmės pagrindinė funkcija – išmokyti vaiką kitokio elgesio. Vaikui bausmė – kai jis netenka to, ko labiausiai nori, ką vertina, kartu tai ir nepalankumo jam, jo elgesiui rodymas (nes kiekvienam vaikui svarbus palankus tėvų dėmesys), emocinio santykio su juo pasikeitimas (į bloga, jei tai bausmė). Tiesiog tuomet vengiama šiltumo, bendraujama formaliau. Taip bendraujama, kol vaiko elgesys pasikeičia ar vaikas, suvokęs, ką blogai padarė, tiesiog parodo, kad gailisi, atsiprašo. Išgyvenimai, atsiradę patyrus bausmę, padeda formuotis vaiko gėdos jausmui. O jis turi pradėti reikštis jau apie trečius ketvirtus gyvenimo metus. Gėdos jausmas padeda formuotis atsakomybės jausmui. Ne veltui sakoma: “Kur gėda – ten ir sąžinė.” Jei ankstyvajame amžiuje nesiformuoja šie svarbūs gėdos ir atsakomybės jausmai, vaikas tampa labai egoistiškas, neatsakingas, nepatikimas ir melagis.
Dažnai mėgdžioja stipresnius
Apie trečius ketvirtus gyvenimo metus vaikas jau daug ką supranta: kas galima, ir ko ne, kodėl. Tad įgytas žinias jis gali naudoti įvairiems tikslams. Naujas supratimas skatina dažnai jį elgtis gudriau, atsargiau, būti lyg ir dvilypį. Todėl su vienais jis gali būti labai malonus, o su kitais, atvirkščiai, – šiurkštus. Tai priklauso ne tik nuo jo, bet ir aplinkinių: jie išsireikalauja pagarbaus santykio ar smerkiančio. Vaikas puikiai pradeda jausti, prieš ką reikia pasitempti, ko reikia bijoti, ką gerbti, o prieš ką galima darkytis nebijant bausmės ar kitų pasekmių dėl savo elgesio.
Taigi mažasis gudruolis labai gerai supranta, kas yra kas šeimoje ir už jos ribų. Todėl jis gali be sąžinės graužaties terorizuoti mažesnį broliuką, sesutę ar net močiutę.Trejų ketverių mažylis ne toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir tai natūralu. Jis mokosi prisitaikyti ir prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių, jį supančios aplinkos. Vaikas linkęs mėgdžioti stipresnius, valdingesnius, jam autoritetą turinčius žmones.
Uždavinys – rodyti pavyzdį
Vaikui sunku pačiam pajusti, kur yra tiesa, o kur – ne. Neretai ir patys tėvai jį suklaidina, pavyzdžiui, su juo elgiasi labai pagarbiai, o su kitais šeimos nariais ar vienas su kitu, atvirkščiai, – be pagarbos, šiurkščiai. Jei kuris nors šeimos narys dažnai nuvertinamas, jis pelno nepagarbą ir vaiko akyse. Mažajam sunku pačiam suvokti tokio skirtingo elgesio priežastis. Tad mūsų uždavinys – rodyti vaikui deramą pavyzdį. Vaikas kaupia bendravimo su kitais patirtį stebėdamas mūsų bendravimą su aplinkiniais. Manoma, kad apie penktus šeštus gyvenimo metus svarbiausias ir pagrindinis auklėjimo procesas, padedantis vaiko asmenybės pamatus, baigiasi. Šio amžiaus vaikas jau daugeliu atžvilgiu – asmenybė. Sukaupta patirtis, perimtos socialinės elgesio normos dabar pradės aktyviai reikštis jo elgesyje.Reikia būti budriems, kad pastebėję pirmąsias auklėjimo klaidas, laiku sureaguotume ir suspėtumėte jas ištaisyti. (Iš spaudos)
