….Namai gali būti vaiko ugdymo ir terapijos dalis. Vaikui reikia pastovumo, naujumo, patogumo ir struktūros. Viskas yra svarbu – vieta, daiktai, kalba ir jausmai, kurie supa vaiką jo kasdieninėje veikloje. Maitinimas, rengimas, maudymas, miegas yra fizinės aplinkos dalys. Tai ir šiluma, ir šviežias oras, ir saulės šviesa. Svarbi dalis yra žaidimo erdvė.
Socialinė aplinka apima kontaktus su tėvais ir draugais. Vaikai pamėgdžioja aplinkinius. Buvimas su kitais išmoko, kaip paprašyti to, ko nori, ir kaip pasidalinti su kitais. Jie sukuria tvarką savo pasaulyje duodami aplinkiniams daiktams vardus. Vaikai patys pasako sau, ką daryti.
Emocinė aplinka teikia saugumą ir patogumą. Ji sukuria pagrindą pasitikėjimui ir augimui. Saugūs vaikai yra mylimi ir laimingi. Jie gali eiti į pasaulį ir mokytis. Jie žino, kad jeigu pasaulis pasirodys per daug sunkus išgyventi, jie bet kada gali sugrįžti į pažįstamą ir priimančią aplinką.
Taip pat labai svarbu saugi aplinka. Kol dar vaikas nepradėjo tyrinėti, kartais lengva nepastebėti daugybės namuose slypinčių pavojų.
Vaikai turi būti laisvi tirti ir mokytis išgyventi savo pasaulyje. Jūs galite saugoti vaiką nuo akivaizdžių pavojų ir stebėti jo žaidimą. Geriau “išbandyti” namus vaiku, o ne prikaustyti vaiką prie žaidimo maniežo.
Sąveika su aplinka – žiūrėjimas, jautimas, lietimas, daiktų tyrinėjimas, jeigu tik tai atitinka amžiaus lygį, visa tai skatina išmokimą. Planavimas yra svarbi geros namų aplinkos dalis. Labai efektyvu laikytis reguliarios dienotvarkės. Jūsų vaikas bus įpratęs, kad po vakarienės visada ateina metas miegoti ir mažiau tam priešinsis. Žinojimas, kas po ko įvyks, suteikia saugumo ir patogumo jausmą. Tėvams labai padeda struktūros laikymasis.
Kaip galima sukurti tinkamą aplinką?
Dienotvarkė: atsižvelkite į miego, alkio ir budrumo ciklus. Nepradėkite valgyti tuo metu, kai laikas eiti miegoti. Laikykitės tvirtai savo žodžio ir reikalaukite, kad vaikas vis tik eitų gulti, kad ir kaip jam to nesinori.
Kalba: kalbėkite su vaiku, netgi jeigu pokalbis ir atrodys vienpusis. Sutrikusios raidos vaikų kalba dažnai nėra gerai išsivysčiusi. Kalbėkite savo vaikui, po to palaukite atsakymo, o tada atsakykite patys, netgi jeigu jūsų vaikas į tai nereaguos. Kartais sunku nuspėti, kada vaikas nežino, kaip atsakyti. Kalbėdami su vaiku, skatinkite akių kontaktą. Norėdami įtraukti vaiką į kasdieninę veiklą, garsiai pasakokite, ką jūs tuo metu darote (“Ko mes norėtume pusryčiams? Virti kiaušiniai būtų neblogai. Einu atsinešti sviesto.”).
Judrumas: vaikai mokosi judėti ir tyrinėti pasaulį. Kūdikis mokosi apsiversti, išsitiesti, siekti, ropoti, atsistoti ir eiti. Sutrikusios raidos vaikas viso to mokysis lėčiau. Skatinkite jį ir padėkite jam stengtis. Judėjimas išmoko vaikus pasiekti norimus daiktus. Jie bando ir išmoksta, kaip priversti kūną paklusti. Tai žingsnis link savarankiškumo. Vaikas kur kas geriau save vertina galėdamas pasakyti “Aš galiu tai padaryti pats”.
Savarankiškumas. Sugebėjimas savarankiškai suvalgyti sausainį, nusiimti batą (nusirengti yra lengviau negu apsirengti), pašaukti jus, kad kažką parodytų – visa tai yra augimo žingsniai ir mokymasis gyventi savarankiškai.
Žaidimo laikas: skatinkite atitinkamus žaidimus. Daugumai vaikų žaidimas reiškia mokymąsi. Vaikai bando sudėti žaislus į dėžutes, kištukus į skylutes, kišti daiktus į burną. Visos šios veiklos gerina akies-rankos koordinaciją, įgūdžius ir žinias.
Problemų sprendimas.
Mokykite vaiką savarankiškai spręsti problemas ir taip paruošite jį gyvenimui. Spręsdami vaiko problemą už jį, jūs savotiškai išmetate vaiką iš jo gyvenimo. Gyvenimas pilnas problemų. Vienos iš jų yra didelės, kitos – mažos. Problemų sprendimas yra labai didelė gyvenimo dalis. Suaugusieji sprendžia problemas, susijusias su šeima, namų išlaikymu, bendradarbiavimu su kitais žmonėmis. Broliai ir seserys turi nuspręsti, kaip pasidalinti vaikų kambarį, žaislus ir tėvų dėmesį. Vaikui su vystimosi sutrikimais kartais prireikia labai daug pastangų išbūti kartu su kitais broliais ir sesutėmis, prisitaikyti tada, kai tai beveik neįmanoma.
Netgi kūdikiai ir visai maži vaikai turi didelių problemų. Visų pirma, jiems tenka susitvarkyti su gimimo patirtimi. Jie susiduria su nauju vaizdų, garsų ir jausmų pasauliu. Pastebėkite kelias minutes alkaną kūdikį. Pamatysite, kaip vaikučio galva automatiškai sukasi į krūties ar buteliuko pusę – taip vaikas tik ką išsprendė labai svarbią valgymo problemą.
Vaikystė pilna problemų, kurių suaugusieji kartais net nepastebi. Bet vaikai tai žino – jie patiria naujas situacijas. Tam, kad judėtų, kūdikis turi išmokti kontroliuoti visą savo kūną. Norint pasiekti tai, kas kol kas nepasiekiama ranka, reikia išmokti apsiversti. Kartais labai sudėtinga problema vaikui tampa tai, kaip padaryti, kad aplinkiniai jį suprastų.
Vaikai turi išmokti spręsti savo problemas patys. Jūs turite suteikti paramą, bet tik tada, kada būtent tokios paramos reikia.
Stebėkite vaiką. Kas jį domina? Su kokiomis problemomis jis susiduria? Kaip vaikas jas sprendžia? Kai kurie vaikai gali įdėti daug pastangų; kiti pasiduoda sunkumams labai greitai. Žinojimas, kiek stiprus jūsų vaikas ir kiek jis gali ištverti stresinėje situacijose, labai padeda nuspręsti, kada jau reikėtų jam suteikti pagalbą.
Laukite. Problemos sprendimas užima laiko. Visų pirma, vaikas turi suprasti, kad tai yra problema. Jeigu jūs viską darysite už vaiką, jis niekada negalės to suprasti. Duokite pakankamai laiko savo vaikui pagalvoti apie sprendimą. Kartais sprendimas gali būti paremtas ankstesne patirtimi, o kartais pasiekiamas klaidų-bandymų keliu. Galų gale, jūsų vaikui reikalinga galimybė išbandyti priimtą sprendimą. Jis gali tikti, gali ir netikti, tačiau bet kuriuo atveju bus labai vertingas jūsų vaikui. Jeigu jis pasirodys teisingas, vaikas ateityje žinos, kaip spręsti panašias problemas. Jeigu jis nebus teisingas, vaikas turės bandyti kitus būdus. Nesiūlykite pagalbos, kai jos nereikia; labai daug galima išmokti ir iš mažų kovų patirties.
Teikite pagalbą tada, kai ji reikalinga. Pajauskite, kada vaikui streso jau yra per daug, problema per sunki. Būkite pasiruošęs suteikti pagalbą ir paskatinimą. Būdami jautrūs vaiko poreikiams ir pasiruošę padėti, jūs išmokysite vaiką pasitikėti jumis. Vaikas turės žymiai daugiau drąsos išbandyti naujus dalykus, jeigu žinos, kad šalia visuomet yra kas nors, kas pasiruošęs padėti kritišką akimirką.
Būkite lankstus. Tikimės, kad vaikas pasinaudos tais įgūdžiais, kurių jau išmoko. Bet vaiko gyvenime, kaip ir kiekvieno iš mūsų, būna gerų dienų ir būna blogų dienų. Gali atsitikti, kad vaikas staiga nebegalės padaryti to, ką žino, kaip daryti. Paprasčiausiai pabandykite padaryti tai vėliau. Skatinkite vaiką bandyti. Parodykite, kaip gerai jūs jaučiatės, kai vaikas stengiasi. Vaikai labai vertina šypseną ar apkabinimą, pelnytus už gerą darbą.
Struktūruokite situacijas, kad būtų prasmė bandyti naujus dalykus. Vaikui vystantis, keiskite ir situacijas: jos turi tapti sudėtingesnėmis, kelti daugiau reikalavimų. Atitolinkite žaisliuką vis toliau arba teikite vis mažiau pagalbos.
Įsijunkite į vaiko žaidimą. Kartais leiskite vaikui nustatyti tempą. Pasidalinkite daiktus, kurie domina jus abu. Leiskite vaikui pajusti, kad jūs tikrai vertinate tuos daiktus, kuriuos mėgsta vaikas.
Parodykite, kaip jūs sprendžiate problemas. Jeigu batas yra per toli, aptarkite šią problemą. Pabandykite sprendimą surasti kartu (“A-ja-jai, batas per toli. Kaip gi mums jį pasiekti?”). Pažiūrėkite, ar jūsų vaikas žino, ką daryti. Jeigu ne, kartu eikite paieškoti pagaliuko, kuriuo galima prisitraukti batą. Vaikas mokysis klausydamas, ką jūs sakote, ir žiūrėdamas, ką jūs darote.
Įsitikinkite, kad situacija yra saugi. Apžvelkite kambarį vaiko akimis. Jeigu to reikia, klaupkitės ant kelių ir apropokite kambarį. Įrenkite kambarį taip, kad jame būtų saugu. Jeigu jums tenka stabdyti vaiko žaidimą dėlto per dažnai, pertvarkykite daiktų išdėstymo tvarką.
Praktika labai svarbu. Vaikai vėl ir vėl daro tuos pačius daiktus. Jie kartoja tai tol, kol iš tikrųjų būna patenkinti, kad suprato, kaip vyksta vienas ar kitas dalykas. Tai sukuria gerą pagrindą kitiems įgūdžiams. Per dažnas kišimasis į šiuos bandymus gali tik pakenkti. Taip įsikišimas gali sutrumpinti sugebėjimo susikaupti vystimąsi.
Mylėkite savo vaiką atvirai ir nuoširdžiai. Jūsų vaikas – neįkainuojamas asmuo. Nebijokite parodyti, kiek daug jis jums rūpi.
Nėra lengva vien tik stebėti vaiko pastangas. Sunku laukti, kol jis pagaliau išspręs problemą. Bet problemos, su kuriomis susiduria jūsų vaikas, teikia dideles galimybes mokytis.
Mokykite vaiką atsakyti į šiuos problemų “iššūkius”, ir kartu jūs mokysite jį labai svarbaus sugebėjimo. Jūs ruošite savo vaiką ateičiai. Skatinkite vaiką spręsti mažas problemas, ir, galbūt, didelės problemos vėliau jam taps lengvesnėmis.
Gyd. vaikų neurologė L. Mikulėnaitė
