… Ir bėgam mes, du maži vaikai, per didelę, margą pievą. Sustojame, aš nuskinu žilą pienės pūkų galvelę ir švelniai pučiu į ją.
Pūkeliai pasklinda ore, ir aš šaukiu tau: ,,Gaudyk laimę!“. Tu meiliai nusišypsai ir bėgi paskui žiluosius pūkelius. Pačiumpi vieną ore, atsisuki į mane, tyliai sugalvoji norą ir paleidi savo laimę į dangaus žydrynę… Ech, tos vaikiškos dienos…
Kas tas gerumas? Šį klausimą turbūt ne kiekvienas sau užduoda, nes tai ne visiems rūpi. Tardami žmogui, jog jis yra geras, neapibūdiname gerumo sąvokos. Juk gerumas, tai ne vien žmogus, tai lyg veikla, iš kurios ir gaunasi šis nuostabus jausmas.
Argi draugystė ir meilė ne gerumas? Tikras draugas, kuris tave vertina ir myli, galėtų su tavimi nuskrist net ir į pasaulio kraštą, kuris visada nubrauks ašarą nuo tavo skruosto, kai tau bus blogai, kuris net ir per audrą išeis su tavimi į lauką pasidžiaugti šiltu vasaros lietumi, kuris bėgs paskui tave gaudydamas laimę ir ilgais žiemos vakarais plepės su tavimi prie garuojančio karštumu arbatos puodelio apie viską. Juk tai ir yra dalelė gerumo, kurią žmogus gali gauti iš tikrų, mylimų draugų.
Argi tėvų rūpestis ne gerumas? Tėvų pareiga yra rūpintis savo vaikais, tai lyg pareiga teikti savo atžalai gerumą. Ir tu nepyk, jei mama neleis eiti į kokį vakarėlį arba tėtis uždraus šiandien pasiskolinti jo mašiną. Jie dažniausiai būna teisūs, ir tu tiesiog išvengi nemalonių situacijų gyvenime. Tėvų rūpestis, tai turbūt pats didžiausias gerumas, kurį gali gauti žmogus ir užaugęs toliau jį skleisti kitiems.
Bent žiupsnelį gerumo mes gauname kiekvieną dieną. Žmogaus nuoširdi šypsena, gražus draugo žodis, artimojo bučinys, tėvų pagyrimas, palaikymas, gyvūnėlio meilė savam šeimininkui, nepažįstamojo miela staigmenėlė, juk visa tai ir dar daugiau yra gerumas.
… Pūkelis, blaškomas lengvo vėjelio, skrenda aukštai aukštai link beribio dangaus. O mes, gerumo kupini, susikimbame už švelnių rankučių ir pasileidžiame bėgti namo.
